Svarbu ne tik prisidiegti krūvą moderniausių HR sistemų ir technologinių sprendimų, bet jas tvarkingai suintegruoti ir sudėlioti taip, kad ne šiaip tiesiog būtų, bet kurtų vertę ir turėtų aiškią vietą bendroje įmonės strategijoje. Tai padės įtikinti ne tik vadovybę, kad jas finansuotų, bet ir jos vartotojus (vidurinės grandies vadovus ir darbuotojus), kad naudotų.

Atrodo, viskas čia paprasta- padarai apklausą ir žmonės aiškiai išsako, ko nori (mažiau darbo ir daugiau pinigų). Bet darbuotojų skundų perdavimas vadovams yra ne HR’o, o profsąjungos funkcija. Kai darbuotojas yra kažkuo nepatenkintas, jis dažnai neįvardina, kad tiesioginis vadovas jo neįtraukia, kad trūksta prasmės, kad nežino kuo įmonė gali prisidėti prie jo karjeros augimo. Greičiausiai jis įvardins, kad už tokį darbą, kurį yra priverstas tokiomis sąlygomis arti, turi būti kompensuojamas daugiau. HR’o funkcija yra suprasti, kas IŠ TIESŲ yra negerai ir parinkti tinkamiausias priemones tam spręsti strateginiu lygiu.

Glaudus darbas su vadovų komanda atsakant į klausimus kodėl ir kaip mes čia dirbame: kokia mūsų misija (ne ta, kur ant sienos užrašyta ir kurios niekas neprisimena), kokiomis vertybėmis ir principais remdamiesi mes ją įgyvendiname, kaip mes įtraukiame visą organizaciją tą misiją vystyti, o vertybes puoselėti, ko mums dar reikia išmokti, kad galėtumėme užtikrinti jos įgyvendinimo efektyvumą. Ir kaip šie teoriniai klausimai nusėda į konkrečius veiksmus bei elgesį, ir ką darome jų tobulinimo palaikymui.

Niekas nežadėjo, kad karalienės darbas transformacijų metu yra lengvas. Ir su gilėjančiomis demografinėmis problemomis, augančia skaitmenizacija, jai įdarbinti reikalingomis vis aukštesnėmis kompetencijomis bei Z kartos darbuotojų atėjimu, HR funkcijai karūnos nešiojimo pabaiga greitai nenusimato. Taigi, raitomės rankoves, ir mėgaukimės savo galia, HR karalienės ir karaliai!